Rūgštusis lietus

Pagrindiniai taršos sieros oksidais šaltiniai: stacionarus kuro deginimas - 73,5 %, pramonė - 22,0 %, transportas - 2,4 %, kietų atmatų nukenksminimas - 0,3 %. Deginant kurą (dažniausiai deginant iškastinį kurą, kuriame yra sieros junginių), jame esanti siera reaguoja su ore esančiu deguonimi ir susidaro sieros dioksidas . Sieros dioksidas susidaro taip pat naftos produktų perdirbimo, sieros rūgšties gamybos metu ir kai kurių procesų gamtoje metu – išmetamas išsiveržus vulkanams, išsiskiria pelkėtose vietose ir pan.

Rūgštusis lietus ir žemas pH smarkiai veikia žuvų populiacijas ežeruose. Žemiau 4,5 pH neišgyvena dauguma žuvų, o 6 arba aukštesniame pH žuvų populiacijos būna didelės ir sveikos. Rūgštis vandenyje slopina fermentų gamybą, kurie būtini žuvų lervoms. Ji taip pat padidina aliuminio koncentraciją ežeruose. Dėl aliuminio kai kurių žuvų žiaunos apsineša gleivėmis, ir žuvims sunku kvėpuoti. Taip pat slopinamas fitoplanktono augimas, dėl ko kenčia juo mintantys gyvūnai.

Vidurio Europos areale miškams daroma vis daugiau žalos, visų pirma baltosioms eglėms ir eglinių medžių grupėms

Rūgštusis lietus gali smarkiai paveikti ir dirvožemį. Kai kurios tropikuose gyvenančių mikrobų rūšys gali greitai įsisavinti rūgštį, bet kiti mikroorganizmai žemame pH lygyje neišgyvena. Šių mikrobų fermentai yra denatūruojami (pakeičiama jų struktūra), ir jie nebegali tinkamai veikti. Miško dirvožemiuose gyvena daug grybų, bet dėl rūgščiojo lietaus dirvoje ima dominuoti bakterijos. Medžiai azoto gauna iš grybų simbiotiniais ryšiais per šaknis. Bet šiems nykstant medžiai gali negauti pakankamai azoto. Dirvoje išjudinami toksiški jonai, o vertingi mineralai yra išplaunami arba (kaip fosfatai) prijungiami prie aliuminio ar geležies junginių.

Rūgštieji lietūs taip pat skatina pastatų koroziją. Statybinių medžiagų (klinties, smiltainio, marmuro, granito) sudėtyje esantys kalcio junginiai reaguoja su sieros rūgštimi, susidarant gipsui, kuris nudyla nuo objektų. Dėl pagreitėjusios korozijos teko restauruoti ir istorinius monumentus, pavyzdžiui, Laisvės statulą.

Rūgštusis lietus pagreitina ir kai kurių uolienų, pavyzdžiui, kreidos, dūlėjimą. Uolienoje esantis kalcio karbonatas (CaCO3) sureaguoja ir susidaro kalcio dihidrokarbonato (Ca(HCO3)2) tirpalas. Vėliau šis tirpalas gali migruoti.

Patekęs į atmosferą, veikiant saulės radiacijai, kitoms cheminėms priemaišoms ir drėgmei, sieros dioksidas gali būti oksiduojamas iki SO3 (sieros trioksido). Esant vandens garų, SO3 greitai virsta sieros rūgšties migla.iš sieros dioksido susidaro praskiesta sieros rūgštis

Pagrindiniai teršimo azoto oksidais šaltiniai: transportas – 39,3%, stacionarus kuro deginimas – 48,5%, kietų atliekų nukenksminimas – 2,9%, pramonė – 1,0%

Esant aukštoms degimo temperatūroms (degant angliai, naftos produktams, dujoms), molekulinis azotas (N2) jungiasi su atmosferos deguoniu (O2) ir sudaro įvairius oksidus (NOx). Iš jų svarbiausi teršalai yra azoto monoksidas (NO) ir azoto dioksidas (NO2). Dažniausiai, naudojant terminą "azoto oksidai (NOx)", turima mintyje šių dviejų oksidų koncentracijų suma. Azoto oksidai yra vieni iš svarbiausių rūgščių kritulių sudarymo komponentai. Reaguodami su vandeniu jie sudaro azoto rūgštį.

Esant saulės šviesai NOx reaguoja su kitais aktyviais atmosferos komponentais, dažniausiai angliavandeniliais, ir sudėtingų reakcijų pasekoje sudaro fotocheminius oksidantus (tame tarpe ir ozoną). Šie itin nestabilūs junginiai žaloja augalus ir erzina žmogaus kvėpavimo ir regėjimo organus.

Amonio jonai, ozonas ir vandenilio peroksidas esantys atmosferoje katalizuoja rūgščių susidarymą.

Atmosferos krituliai šalina iš jos tirpius vandenyje sieros, azoto dujinius ir aerozolinius cheminius junginius, ir srautų dydžiai priklauso nuo kritulių kiekio ir faktorių, kurie lemia teršalų koncentracijas ore ir krituliuose. Šlapieji teršalų srautai skaičiuojami, remiantis išmatuotomis teršalų koncentracijomis krituliuose ir kritulių kiekiu.

Teršalai iš atmosferos į žemės paviršių patenka ne tik su krituliais, bet ir tiesiogiai. Tokie jų srautai vadinami sausaisiais. Sausas teršalų pasišalinimas iš atmosferos vyksta dėl jos turbulentiškumo, ir jo dydį daugiausia lemia teršalų fizikinės-cheminės ir paviršiaus, į kurį teršalai sėda, savybės.

Amoniakas atmosferoje rūgštis neutralizuoja, tačiau dirvoje gali tapti rūgštinančiu junginiu dėl galimų joje nitri-fikacijos procesų . Tai yra tuo atveju, kai dirvoje azoto kiekis yra didesnis nei biologinis jo suvartojimas. Tada, veikiant ozonui ir mikroorganizmams, cheminės reakcijos metu amonio jonaivirsta azoto rūgštimi.