Berilis yra antro periodo elementas. Jis yra pats lengviausias tarp IIA Grupės (šarminių žemių metalų) elementų. Kiti grupės nariai: magnis (Mg), kalcis (Ca), stroncis (Sr) ir baris (Ba).

Metalinį berilį atrado kaip oksidą Voklenas  berile (Be₃Al₂Si₆O₁₈) ir smaragduose 1798 metais. Metalą 1828 metais išgavo Vėleris  ir nepriklausomai nuo jo Bussy redukuodamas berilio chloridą metaliniu kaliu.

Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio beryllos, kuris yra brangakmenio berilo - berilio aliumosilikato pavadinimas (3BeO · Al₂O₃ · 6 SiO₂), simbolius Be yra šio pavadinimo atspindys. Elementas taip pat kartais vadinamas gliucinu arba gliuciniu iš graikų kalbos žodžio saldus (glykys) dėl saldaus jo junginių skonio.

Berilio junginiai yra saldaus skonio, bet įkvėpus jo arba jo druskų turinčio oro, gali tapti ūminio plaučio uždegimo priežastimi.

Berilis vienintelis lengvas metalas (ρ = 1.846 g/cm³), kuris turi aukštą lydymosi tašką (1287°C). Kietoje būsenoje metalas turi heksagoninę glaustai supakuotą struktūrą.

Įprastoje temperatūroje berilis atsparus oro deguoniui, greičiausiai dėl paviršiuje susidarančios plonos nepraleidžiančios oksido plėvelės; jo savybę įbrėžti stiklą taip pat galima paaiškinti plona oksido plėvele.

Berilas - svarbiausias elemento ir jo junginių komercinis šaltinis. Šuio metu metalas dažniausiai gaunamas redukuojant berilio fluoridus metaliniu magniu.

BeF₂ (k.) + 2 Mg (k.) + šiluma  Be (k.) + MgF₂ (k.)

Metalinis berilis iki 1957 metų ne buvo lengvai gaunamas pramonėje. Metalas turi plieno pilkumo spalvą ir daugelį naudingų savybių. Jis yra vienas iš mažą tankį turinčių metalų ir vienintelis iš lengvų metalų, turintis aukštą lydymosi tašką. Jo tvirtumas yra trečdaliu didesnis nei plieno, todėl daugelis jo lydinių naudojamas aerokosminėje pramonėje. Jis turi labai gerą šilumos laidumą, nemagnetinis ir turi aukštą skvarbą rentgeno spinduliams. Dėl paskutinės savybės jis naudojamas  rentgeno vamzdžių "langų" gamyboje. Bombarduojant alfa dalėlėmis radį arba polonį, susidariusių neutronų apytikslis santykis yra 30 neutronų vienam milijonui alfa dalelių.

Berilis naudojamas kaip legiruojamasis priedas gaminant berilio varį, kuris plačiai naudojamas spyruoklėse, elektriniuose kontaktuose, taškinio suvirinimo elektroduose ir bekibirkštiniuose įrankiuose; pastarieji naudojami naftos valymo įmonėse ir kitose vietose, kur kibirkštis gali sukelti gaisro pavojų.

Berilis naudojamas  branduoliniuose reaktoriuose kaip reflektorius arba moderatorius, nes jo profilis menkai absorbuoja neutronų šilumą. Jis naudojamas giroskopose, kompiuterio detalėse ir inertiniuose valdymo įrankiuose, kuriuose reikalingas lengvumas, nelankstumas ir apskaičiuotas stabilumas.

Berilis atsparus skysto natrio poveikiui ir todėl naudojamas branduoliniuose reaktoriuose, kuriuose natris naudojamas kaip aušinamasis skystis. Oksidas turi labai aukštą lydimosi tašką ir taip pat naudojamas branduoliniuose darbuose ir keramikiniuose apdailose.

Smaragdas ir akvamarinas yra berilo rūšis. Fenakitas, berilio silikatas (Be₂SiO₄) - kitas berilį turintis savo sudėtyje mineralas.

Berilis ir jo druskos labai nuodingi ir reikalauja labai atsargaus elgesio. Jeigu ne nuodingumas, berilis galėtų būti naudojamas kaip raketinis kuras; degant jo masės vienetui išsiskiria žymiai didesnis šilumos kiekis, nei kitų elementų. Berilio ir jo junginių saldumą negalima patikrinti paragaujat (kaip darė pirmieji eksperimentuotojai). Metalas, jo lydiniai ir druskos gali būti saugiai apdorojami laikantis nustatyto darbo taisyklės, bet jokiais būdais negalima pradėti dirbti su berilių nesusipažinus su atitinkamomis instrukcijomis.

Maksimaliai leidžiama koncentracija berilio dulkių darbo patalpose yra apie 1-2 g/m³ ir 0.01 mcg/m³ nedarbo patalpose. Berilio nuodingumą galima paaiškinti tuo, kad Be (II) gali pakeisti Mg (II)  Mg-aktyviuose enzimuose. Tai įmanoma, nes Be jonai turi didesnį koordinacinį laipsnį nei Mg jonai.