Karboninių rūgščių savybės  

Laidumas elektrai
Neutralizacijos reakcija
Stiprios ir silpnos rūgštys
pH stiprių ir silpnų rūgščių
Dikarboninių rūgščių stiprumas
Halogenintų karboninių rūgščių pH
Hidrofobinis efektas
Reakcija su vandeniu ir NaOH (aq)
Muilai – karboninių (riebiųjų) rūgščių druskos
 

Elektrolaidumą nustatantį prietaisą įdėjus į stiklinę su dejonizuotu vandeniu, lemputė nežiba. Grynas vanduo – ne elektrolitas. Elektrolaidumą nustatantį prietaisą įdėjus į ledinės acto rūgšties stiklinę lemputė nežiba. Ledinė acto rūgštis – ne elektrolitas.

Grynas vanduo – ne elektrolitas.

Acto rūgšties 0.1M vandeninis tirpalas – silpnas elektrolitas.

Amoniako 0.1M vandeninis tirpalas – silpnas elektrolitas.

Į viršų

Neutralizacijos reakcija

Sumaišius acto ir amoniako tirpalus vyksta neutralizacijos reakcija, kurios metu susidaro druska - amonio acetatas.

Amonio acetatas – stiprus elektrolitas, lemputė žiba ryškiai.

Į viršų

Stiprios ir silpnos rūgštys

Druskos rūgštis - stiprus elektrolitas – lemputė žiba akinančia šviesa

Acto rūgštis - silpnas elektrolitas – lemputė žiba silpnai.

Į viršų

pH stiprių ir silpnų rūgščių

Stipraus elektrolito 0.1M druskos rūgšties tirpalo pH = 1.2, o silpno elektrolito 0.1M acto rūgšties tirpalo pH = 2.9. Tirpalai turi vienodą koncentraciją, bet silpnas elektrolitas mažiau jonizuojasi nei stiprus elektrolitas.

Į viršų

Dikarboninių rūgščių stiprumas

Dikarboninės rūgštys stipresnės už monokarbonines. Vieno karboksilo įtaka kito rūgštingumui tuo didesnė, kuo arčiau jie yra vienas kito. Stipriausia – oksalo rūgštis (stipresnė už acto rūgštį maždaug 2000 kartų).

Į viršų

Halogenintų karboninių rūgščių pH 

Reagentai: indikatorius – metilas violetinis, acto rūgštis,  monochloracto rūgštis, dichloracto rūgštis, trichloracto rūgštis, trifluoracto rūgštis

Halogenas, atitraukdamas elektronus, sustiprina rūgštines karboksilo savybes. Taip pasireiškia halogeno neigiamas indukcinis efektas (- efektas)

                                         
               
Indukcinis efektas didėja, pereinant nuo jodo prie fluoro, taip pat didėjant halogeno atomų skaičiui, ir greitai mažėja, didėjant atstumui tarp halogeno ir karboksilo.

Į viršų

Hidrofobinis efektas

Reagentai: vanduo, pataiso milteliai, oktanas ir oktano rūgštis.

Į dvi Pietrį lėkštutes, pripildytas vandens, įpilami pataiso milteliai.

Į pirmą lėkštutę įpilama oktano, į antrą - oktano rūgšties. Oktanas – nepolinė medžiaga, todėl lieka lašo pavidalo ir
pataiso milteliai nejuda. Oktano rūgštis – polinė medžiaga, sudaranti ant vandens paviršaus plėvelę, kuria sustumdo miltelius prie lėkštutės kraštų.

Į viršų

Reakcija su vandeniu ir NaOH (aq)

Karboninių rūgščių angliavandenilio likutis hidrofobinis. Aukštesnės rūgštys vandenyje beveik netirpsta.

Vienok visos rūgštys tirpsta, sudarydamos druskas vandeniniuose šarmų tirpaluose.

R – COOH + NaOH  →  R – COONa + H₂O

Į viršų

Muilai – karboninių (riebiųjų) rūgščių druskos

Reagentai: vanduo, žibalas, muilas.

Į kolbą, kurioje yra dažyto žibalo įpilama vandens. Skysčiai nesusimaišo. Kolbos turinys suplakamas. Po kiek laiko po suplakimo mišinys nusistovi - skysčiai nesusimaišę. Tada į kolbą įpilama muilo.

Kolbos turinys suplakamas. Susidaro daug putų, skysčiai susimaišo. Muilo R – COONa molekulės sudarytos iš hidrofobinės grupės –angliavandenilio radikalo R, kuris mažina giminingumą vandeniui, ir iš polinės hidrofilinės grupės COONa. Hidrofilinė grupė panardinta į vandenį, o hidrofobinė – išstumta iš vandens. Dėl tokios muilo molekulių orientacijos dviejų fazių sąlyčio paviršiuje sumažėja įtempimas, o muilo tirpalo gebėjimas vilgyti ir sudaryti putas padidėja, taigi sustiprėja jo plaunančioji galia.

Į viršų